| |
Benediktas XVI
Kas yra laisv?
Kreipimasis Romos kunig seminarijos bendruomen
2009 m. vasario 20 d.
Gerbiamas Kardinole, mieli biiuliai!
Visada labai diaugiuosi galdamas apsilankyti savo kunig seminarijoje, pamatyti savo vyskupijos bsimus kunigus, pabti su jumis per Pasitikjimo Dievo Motinos vent. enkime priekin kartu su ja, kuri mums padeda ir mus lydi, ities teikia tikrumo, jog esame remiami dievikosios malons!
Dabar pairkime, k mums v. Paulius sako iuo tekstu: „Esate paaukti laisvei!“ Laisv visais laikais buvo didioji monijos svajon – nuo pat pradi, bet ypa modernybs epochoje. inome, jog Liuteris, kvptas io Laiko galatams teksto, padar ivad, kad vienuolikoji regula, hierarchija, Magisteriumas yra vergovs jungas, i kurio reikia isilaisvinti. Vlesnis Apvietos metas buvo tiesiog persunktas laisvs trokimo ir mansi j galiausiai pasieks. Bet ir marksizmas pristat save kaip keli laisv.
Šiandien klausiame: kas yra laisv? Kaip galime bti laisvi? Suprasti sudting laisvs tikrov mums padeda v. Paulius, jos samprat pateikdamas pamatini antropologini bei teologini valg kontekste. Jis sako: „Tiktai dl ios laisvs nepataikaukite knui, bet stenkits vieni kitiems su meile tarnauti.“ Rektorius jau minjo, kad „knas“ nra tiesiog fizinis knas, veikiau „knas“ v. Pauliaus vartosenoje reikia „a“ suabsoliutinim, to „a“, kuris nori bti viskuo ir visk pasiimti sau. Nuo nieko nepriklausomas absoliutusis „a“ galiausiai atrodo tikrai turs laisv. Esu laisvas, kai nuo nieko nepriklausau, kai galiu daryti visa, ko sigeidiu. Btent toks „a“ suabsoliutinimas ir yra „knas“. Taigi tai yra mogaus nueminimas, o ne laisvs gijimas; libertinizmas yra ne laisv, bet, prieingai, laisvs lugimas.
Paulius taip pat pateikia drs paradoks: „Tarnaukite (gr. douleuete) vieni kitiems su meile.“ Tai reikia, jog laisv paradoksaliu bdu gyvendinama tarnaujant, tampame laisvi, kai tarnaujame vieni kitiems. Taip Paulius vis laisvs problem perkelia tiesos apie mog kontekst. Jei apsiribojama knu, taip ikeliant save iki dievybs rango, tai itai veda prie melo. Juk i tikrj mogus nra absoliutas, tarsi „a“ galt nuo visa izoliuotis ir elgtis tik pagal savo norus. Tai prietarauja bties tiesai. Tiesa yra ta, kad mes pirmiausia esame Dievo kriniai ir gyvename santykiu su Krju. Esame santyk orientuotos esybs. Ir tik pripaindami savo santykikum, engiame ties, prieingu atveju puolame mel ir jame save galiausiai sugriauname.
Esame kriniai, vadinasi, priklausome nuo Krjo. Apvietos laikotarpiu pirmiausia ateizmas tai laik priklausomybe, i kurios btina isilaisvinti. Taiau fatalika priklausomyb tai bt tik tokiu atveju, jei is Dievas Krjas bt tironas, negera Esyb, jei jis bt toks, kaip mogikieji tironai. Taiau jei is Krjas mus myli ir ms priklausomyb reikia buvim jo meils erdvje, tai i priklausomyb kaip tik ir yra laisv. Šitokiu bdu esame Krjo meilje, esame susivienij su juo, jo visa tikrove, visa galia. Tad pirmasis momentas yra tai toks: bti kriniu reikia bti mylimam Krjo, bti susijusiam su juo meils ryiu, kur jis mums dovanoja ir kuriuo ubga mums priek. Tuo pirmiausia remiasi ms tiesa, kuri sykiu yra paaukimas mylti.
Tad regti Diev, krypti Diev, painti Diev, painti Dievo vali, sijungti jo vali, t. y. meil, reikia vis labiau engti tiesos erdv. Ir is Dievo painimo, meils santykio su Dievu kelias yra nepaprastas ms krikionikojo gyvenimo nuotykis, nes Kristuje pastame Dievo veid – veid Dievo, mylinio mus iki kryiaus, iki savs atidavimo.
Taiau krinikasis santykikumas neatsiejamas nuo dar vienos santykio ries: esame susij su Dievu, taiau kaip monijos gimin esame susij ir vieni su kitais. Kitaip tariant: mogaus laisv, viena vertus, yra bti Dievo meils diaugsmo kupinoje ir plaioje erdvje, taiau, kita vertus, suponuoja vienyb su kitais ir buvim dl kit. Nra laisvs kito atvilgiu. Jei save suabsoliutinu, tampu laisvs prieu. Tada nebegalime sugyventi, ir visas gyvenimas tampa iaurus, lunga. Tiktai bendra laisv yra mogika laisv, tik bdami kartu galime engti laisvs simfonij.
Todl svarbus dar vienas momentas: kuomet priimu kit, priimu ribas, kurias mano paties laisvei nubria pagarba kito laisvei, kai sitraukiu priklausomybi tinkl, galiausiai padarant mus viena eima, – tik tuomet esu kelyje bendr isilaisvinim.
ia inyra labai svarbus klausimas: kas yra laisvs dalijimosi su kitu matas? Matome, jog mogui, kad jis galt gyvendinti savo laisv, bendr laisv, reikia tvarkos ir teiss. O kaip surasti teising tvark, kur niekas nebt engiamas, bet kiekvienas galt prisidti prie io laisvi atsiradimo? Jei nra bendros mogaus tiesos, kuri atsiveria Dievo akims, belieka pozityvizmas, ir tada susidaro spdis, jog kakas primetama – netgi ir jga. Todl prie tvark ir teis sukylama, tarsi tai bt vergija.
Taiau jei savo prigimtyje galime surasti Krjo tvark, tiesos tvark, kur kiekvienam numatyta vieta, tvarka ir teis gali bti priemons, vedanios laisv i egoizmo vergijos. Tarnavimas vienas kitam tampa laisvs priemone. ia galime paminti vis politin filosofij, atitinkani Banyios socialin mokym. Ji padeda mums atrasti bendr tvark, kiekvienam suteikiani viet bendrame monijos gyvenime. Tad pirmoji tikrov, kurios btina paisyti, yra tiesa: tiesai prietaraujanti laisv nra laisv. Tarnavimas vienas kitam sukuria bendr laisvs erdv.
Tada Paulius tsia: „Visas sakymas telpa viename sakinyje: Mylk savo artim kaip save pat.“ Šiuo pasakymu parodomas mogumi tapusio Dievo slpinys, slpinys Kristaus, kuris savo gyvenimu, mirtimi ir prisiklimu tapo gyvuoju statymu. Apie slpin tiesiogiai usimenama pirmais ms skaitinio odiais – „Esate paaukti laisvei!“ Esame paaukti Evangelijos, esame realiai paaukti per Krikt, dalyvavim Kristaus mirtyje bei prisiklime, ir itaip nuo „kno“, nuo egoizmo, perj prie bendrysts su Kristumi. Ir todl esame statymo pilnatvje.
Js tikriausiai inote graius v. Augustino odius: „Dilige et fac quod vis – Mylk ir daryk, k nori.“ Tai, k sako Augustinas, yra tiesa, jei tinkamai suprantame od „meil“. „Mylk ir daryk, k nori“ – bet pirma turime bti tikrai persim bendryste su Kristumi, susitapatin su jo mirtimi ir prisiklimu, susivienij su juo jo Kno bendrystje. Dalyvaujant sakramentuose, klausantis Dievo odio dievikoji valia, dievikasis statymas tikrai siskverbia ms vali, suderina j su jo valia – abu pasidaro viena vienintele valia. Šitaip tampame ities laisvi, galime tikrai daryti, k norime, nes to norime kartu su Kristumi, norime tiesoje ir su tiesa.
Tad melskime Viepat, kad jis mums padt eiti iuo sulig Kriktu prasidjusiu keliu, tapatinimosi su Eucharistijoje vis i naujo realiu tampaniu Kristumi keliu. Treiojoje Eucharistijos maldoje tariame: „Bsime Kristuje vienas knas ir viena siela.“ Ši akimirk Eucharistijos ir ms tikro dalyvavimo Kristaus mirties ir prisiklimo slpinyje dka tampame viena siela su juo, ms valios pasidaro tapaios, ir tada tikrai bname pasiek laisv.
Šie odiai – statymas vykdytas, tikrove tampantys bendrystje su Kristumi, galioja ne tik Viepaiui, bet ir visiems ventiesiems, engusiems toki bendryst su Kristumi, toki bties vienyb, toki vienyb su jo valia. Tokio pasitikjimo mums teikia Dievo Motina, kuri paima mus u rankos, veda, padeda eiti iuo vienybs su Dievo valia keliu – vienybs, kuri jai buvo dovanota nuo pirmosios akimirkos ir kuri ji ireik savuoju Fiat.
O po toki grai dalyk tame paiame laike galiausiai aptinkame nuorod iek tiek lidn situacij galat bendruomenje. Paulius rao: „Bet jeigu js vienas kit kremtate ir date, irkite, kad nebtumte vienas kito praryti! <…> gyvenkite Dvasia!“ Mano nuomone, ioje bendruomenje, kuri jo ne bendrysts su Kristumi, bet „kno“ iorinio statymo keliu, natraliai kyla polemik, ir Paulius sako: js virstate vrimis, kandiojate vienas kit. Jis taip usimena apie polemikas, atsirandanias tuomet, kai tikjimas isigimsta intelektualizm, o nusieminim pakeiia arogantika pretenzija bti geresniam u kitus.
Labai gerai matome toki dalyk ir iandien – ten, kur kiekvienas, uuot sitrauks bendryst su Kristumi, Kristaus Kn – Banyi, trokta bti u kit pranaesnis ir savo intelektiniu arogantikumu tikinti, jog yra geresnis. Taip gimsta griaunamojo pobdio polemikos, taip randasi karikatra Banyios, kuri turt bti vienos irdies ir vienos sielos.
Toks v. Pauliaus spjimas turt ir iandien skatinti mus tirti savo sin. Nemanykime, jog esame pranaesni u kit, bet persiimkime Kristaus nuolankumu, Dievo Motinos nuolankumu, persiimkime tikjimo klusnumu. Tada ir mums i tikrj atsivers plati tiesos ir laisvs meilje erdv.
Pabaigoje padkokime Dievui, kad jis Kristuje parod mums savo veid, dovanojo Dievo Motin, dovanojo ventuosius ir paauk mus bti su juo vienu knu ir viena siela. Taip pat melskims, kad jis mums padt vis labiau sitraukti i bendryst su jo valia, idant taip kartu su laisve atrastume meil ir diaugsm.
_______________________________________
„Banyios ini“ vertimas
|
pradi
vir